Patirties aprašymas

Tą dieną, kai aš "numiriau", lauke vyravo žvarbus šaltis ir lengvai snigo . 1996 m. sausio 27 d. slidinėjau Aspene, Kolorade. Buvau su savo mergina. Tikėjausi jai padaryti įspūdį savo slidinėjimo įgūdžiais ir netikėtai stipriai atsirenkiau į pušį. Praradau sąmonę ir nustebau supratęs, kad esu kelių pėdų aukštyje virš savo kūno. Mano mergina bandė mane atgaivinti, bet jai nepavyko. Kai tik atsirado galimybė, ji ėmė šauki kitiems slidininkams, kad iškviestų pagalbą. "Žiūrėk, bėga kraujas!" sakė vienas smalsus pašalietis. Man buvo smalsu stebėti save kraujuojantį nuo pjūvio dešinėje mano veido pusėje, nes ji buvo ant sniego. Mano mergina nusiėmė nuo galvos savo baltą kepurę ir atsargiai ją pakišo man po galvą. "Pagalvė" netrukus tapo raudona nuo mano kraujo ir aš prisimenu pagalvojau, kad turėčiau nupirkti jai naują kepurę. Nusekiau paskui slidinėjimo patrulį, kai jie pakėlė mano sukniaždintą kūną ir nuleido mane nuo kalno. Atrodė, kad greitoji pagalba vyko gan lėtai, todėl persikėliau į miestą, kad galėčiau pamatyti ką nors daugiau. Aš nesijaudinau, bet buvau nepatenkintas, kad jie užtruko ilgai, kai aš tuo tarpu mirštu. Pastebėjau greitosios pagalbos automobilį važiuojantį į medicininės pagalbos centrą ir sekiau jį iš paskos. Snigti ėmė stipriau ir dėl pūgos, greitosios pagalbos automobilis posūkiuose slidinėjo į šonus. Girdėjau, kaip vairuotojas dėl to garsiai keikėsi kiekvieną kartą, kai beveik prarasdavo automobilio kontrolę. "Hei žmogau, susimk!" pasakiau jam garsiai. Tuomet viskas tapo labai keista. Nors sniegas buvo tankus, galėjau matyti pro jį. Pastebėjau, kad snaigės krisdamos neužkliūna už mano išskėstų rankų ir kad aš šiek tiek švyčiu. Nejutau šalčio. Jaučiau visų susijusiu su šiuo momentu emocijas. Visa atrodė kaip labai intensyvus filmas. Skridinėjau į greitosios pagalbos automobilį ir iš jo, kai jis lėtai važiavo gatvėmis.

Staiga visi jausmai išnyko ir pradėjau suvokti kitą erdvės matmenį. Sunkus nerimo jausmas išnyko, ir aš pasijutau taip lyg grįžęs namo pas mylintį šaltinį, kuris atrodė gerai pažįstamas ir šiltas. Aš žinau, kad tai skamba beprotiškai, bet atrodė, kad tapau didžiausio nuostabumo Visatoje dalimi. Nėra žodžių apibudinti šiai vietai. Atrodo, kad jis visada egzistavo ir yra visų dalykų dalis dabar ir amžinai. Aš pamačiau gražią violetinę vietą ir pajutau, kad mylinti esybė klausia manęs "mintimis", ar norėčiau likti, ar grįžti. Pagalvojau apie savo koledžo dienas. Paklausiau "esybės", jei norėčiau grįžti, ar vėliau kiltų kokių nors problemų sugrįžti čia atgal. Ji draugiškai sukrizeno ir tai man pasirodė juokinga. Tuomet akimirksiu įvyko tai - aš vėl atsidūriau skausmo kupiname pasaulyje. Man pranešė, kad patyriau traumą ir buvau atsijungęs 13 valandų. Po to turėjau sunkumų gyventi su šia patirtimi.

Po to įvykio labai pasikeičiau. Aš negalėjau aptarti šio įvykio su niekuo, nes jie nesuprastų ir pamanytų, kad aš kuoktelėjau. Tapau labai rimtu ir suinteresuotu studijuoti psichologiją, religijas, filosofijas ir apskritai ieškojau, visų įmanomų tiesų literatūroje, paskaitose ir susitikimuose. Mano tėvai palaikė mano naujus pomėgius, bet mano mergina susirado kitą vaikiną. Manau, kad ją išgąsdinau, kai papasakojau jai apie nutikimą su jos kepure ir visus slidinėjimo patrulių pokalbius ir t. t. Gera žinoti, kad galėsiu sugrįžti į tą mylinčią, ramią vietą. Nebebijau savo mirties kaip ir savo senelių mirties.